Trys Lietuvos investuotojų šiemet laukiantys išbandymai
Rasa Beiniūtė, „Röntgen“ ryšių su investuotojais vadovė
Lietuvos investavimo padangėje netrukus laukiama kelių svarbių reiškinių – baigsis savo metu rekordinėmis palūkanomis, rizikingesnėmis sąlygomis bei užsienio projektams finansuoti išduotų paskolų terminai. Būtent jų rezultatai lems tolesnį šalies investuotojų elgesį, praktikoje iliustruos jų toleranciją rizikai bei brėš tolesnę visos finansų rinkos kryptį.
Paskutiniai penki metai mažmeninio investavimo srityje buvo unikalūs: Covid metu prasidėjusį susidomėjimo bumą netrukus sekė rekordines palūkanas lėmusi infliacijos krizė. Todėl dabartinis sugrįžimas prie istoriškai įprastesnės grąžos turi kiek netikėtą šalutinį efektą: didžiulė masė žmonių su investavimu susipažino, daugeliu atveju nenudegė ir susikūrė atitinkamą lūkestį neįprastame ir netvariame dviženklių palūkanų laikotarpyje.
Net ir dešimtmečių patirtį turintiems investuotojams pastarieji 5 metai galėjo užprogramuoti tam tikrus lūkesčius: Vakarų ekonomikos iš esmės atlaikė pandemijos, žaliavų, geopolitinius, infliacijos iššūkius bei kurį laiką leido sėkmingai uždirbti dviženklę metinę grąžą. Todėl centrinių bankų sumažintos ir ekonomiką šitaip skatinančios palūkanos skamba kaip palanki aplinkybė verslui, tačiau prie dviženklio uždarbio spėjusius priprasti, bet istoriškai konservatyvumą vertinančius Lietuvos investuotojus gali skatinti labiau rizikuoti.
Būtent šiame kontekste verta panagrinėti kelis investuotojus jau pasitikusius ir per artimiausius ketvirčius dar labiau išryškėsiančius išbandymus. 2025 m. antroje pusėje rinka laukia kelių reikšmingų įvykių: sukanka prieš kelis metus rekordinėmis palūkanomis išplatintų obligacijų išpirkimo bei pernai jau didesne rizika kai kuriose platformose sutelktų paskolų sugrąžinimo terminai. Taip pat, dar pernai ar net kiek anksčiau ėmė ryškėti Rusijos karo išprovokuoto noro bet kokia kaina ar sąlygomis „investuoti užsienyje“ pasekmės.
Užsienio išbandymas
2022-2023 m. dalis viso Baltijos regiono investuotojų dėl akivaizdžių priežasčių savo portfelius diversifikavo užsienyje. Tam tikrais atvejais projektai tolimose šalyse investuotojus domino pernelyg nesigilinant į likusias aplinkybes – grąžą, skolinimo sąlygas ar vietos rinkos specifiką. Pats noras investuoti už Lietuvos ribų išlieka, tačiau panika pastaraisiais metais tikrai stipriai sumažėjo, nors geopolitiškais nepibrėžtais laikais ji bet kada gali vėl sugrįžti.
Visgi 2-3 metai diversifikacijos bandymų šiandien jau leidžia daryti aiškesnes išvadas: tai investuotojams kol kas nepasiteisino. Lietuvos ir Baltijos rinka apskritai investuotojams jau ilgą laiką siūlo didesnį pelningumą nei Vakarų Europoje, bet dar svarbiau tai, kad čia finansuojami projektai, verslai, vardai, tendencijos, reguliavimas ir kiti niuansai žmonėms yra tiesiog geriau pažįstami.
Todėl kaip ateityje bepasisuktų Lietuvos investuotojų emocijos, laikas jau parodė, kad savaime užsienis nėra panacėja. Patikimos užsienio investicinės kryptis saugiomis laikomose šalyse daugeliu atvejų reikš mažesnį pelningumą nei Lietuvoje, tačiau gerai nepažįstant užsienietiškų verslų, platformų ar tarpininkų, reikšmingai išauga tikimybė susidurti su vėluojančiomis paskolomis ar kitomis problemomis. Investavimas užsienyje turi ir turės diversifikacinių privalumų, tačiau investuotojų žingsniai čia turi būti užtikrinti, neskubūs ir pasverti.
Dviženklės obligacijos
Dar rekordinių palūkanų laikotarpiu prieš keletą metų Lietuvoje išpopuliarėjo verslo obligacijos, kai kuriais atvejais siūliusios netgi 12-15 proc. metines palūkanas. Pats obligacijų bumas neslūgsta iki šiol, nors jų siūloma grąža traukiasi išvien su likusiomis kapitalo rinkomis.
Kitaip nei, pvz., sutelktiniame finansavime, kur būdingi 12 mėn. paskolos terminai, obligacijos neretai grąžinamos po 2-3 ar dar daugiau metų. Rinkose jau prieš keletą metų buvo kalbama, kad dalyje tokių pasiūlymų slypėjo ne tik realios tuometinės sąlygos, bet ir tam tikros rizikos. Ir būtent šiemet sukaks terminai, kuomet dalis tokių obligacijų turės būti išperkamos.
Didelė dalis obligacijų leidėjų, tikėtina, sugebės savo paskolas refinansuoti geresnėmis sąlygomis bankuose, platformuose ar kitose kredito įstaigose, tačiau investuotojai pro padidinamąjį stiklą stebės galimas nesėkmės istorijas. Pačios obligacijos kaip investicinė kryptis žaibiškai išpopuliarėjo, todėl pirmasis rimtas jos išbandymas investuotojams atneš reikšmingos patirties. Savaime obligacijos yra visame pasaulyje populiarus ir laiko patikrintas instrumentas, tačiau mažiau patyrusiems investuotojams reikalaujantis daugiau dėmesio dėl ne visuomet suprantamų sąlygų, paskolos užtikrinimo priemonių ir kt.
Optimizmas prieš oportunizmą
Galiausiai, artimiausiais mėnesiais pradės ryškėti prieš metus išduotų paskolų, įskaitant per sutelktinio finansavimo platformas, likimas. 2024 m. vasara į rinką jau atnešė dėl mažesnių bazinių palūkanų stipriai pagerėjusius gyventotojų, verslų ar NT vystytojų lūkesčius.
Šios aplinkybės savaime yra geras ženklas kone visiems rinkos dalyviams – didesnis ekonominis aktyvumas paprastai reiškia didesnį likvidumą arba, paprastai kalbant, galimybes grąžinti paskolas. Tačiau verslai ir vystytojai taip pat matė, kad dalį investuotojų „liūdina“ mažėjantis uždarbis, todėl rinkoje jau kurį laiką stebimi atvejai, kad didesnė grąža siūloma išvien su didesnėmis rizikomis – labiau užskolintu įkeičiamu turtu ir kitomis nenaudingomis sąlygomis.
Todėl artimiausi keli ketvirčiai pradės rodyti, kaip sekėsi būtent tokioms paskoloms. Tikėtina, kad tęsiantis ekonomikos augimui ir rinkos aktyvumui, didžioji dalis oportunistinių paskolų galės būti refinansuotos ar sėkmingai grąžintos, tačiau tvariame investavime svarbu numatyti ir pesimistinius scenarijus: vėl sulėtėjusius būsto pardavimus ar visą ekonomiką.
Lietuviško investavimo ateitis
Lietuvos gyventojai investavimo srityje yra sąlyginai naujokai: tarp gyventojų įvairūs nauji ir klasikiniai instrumentai reikšmingai išpopuliarėjo tik per paskutinius 5 metus. Viena vertus, tai puikus ženklas – valstybės institucijos ir komerciniai rinkos dalyviai ne vieną dešimtmetį kalbėjo apie finansinio raštingumo ir rūpinimosi ateitimi svarbą.
Kita vertus, ribota patirtis reiškia, kad lietuviai tik dabar kuria gilesnį supratimą apie investavimo ir konkrečių įrankių galimybę ir rizikas. Jį savo ruožtu lemia ne tik pradiniai pažadai, bet ir jų tesėjimas.
Mūsų patirtis rodo, kad dauguma lietuvių yra linkę į konservatyvesnį investavimą, kai apskritai sugrįžtanti paskola yra daug svarbiau negu maksimalios žadamos palūkanos. Tačiau būtent artimiausi metai daliai investuotojų parodys, ar ir kiek tvarūs bei apsaugoti buvo kai kurie pažadai.