Kodėl šiandienos infliacija nereiškia ateities investavimo rezultato?
Rasa Beiniūtė, „Röntgen“ ryšių su investuotojais vadovė
Metinei infliacijai Lietuvoje viršijus 6 proc., dalis gyventojų ima dvejoti dėl investavimo – esą grąža nepranoks kainų augimo ar vos simboliškai jį aplenks. Tačiau didysis paradoksas yra tai, kad aukšta infliacija „pakenkė“ nebent prieš metus atliktoms investicijoms ir beveik nieko nesako apie realią grąžą dar po metų.
Lietuvos gyventojai jau suvokia, kad bet koks investavimas, įskaitant vos vieną kitą procentą siūlančius bankų indėlius, mažų mažiausiai padeda sumažinti neigiamą infliacijos efektą santaupoms.
Idealus daugelio lietuvių scenarijus dažniausiai yra bent keletu procentų infliaciją pranokstanti investicinė grąža, leidžianti išsaugoti ir nuosaikiai auginti sukauptą kapitalą. Tiesa, bankų indėliuose pastaraisiais dešimtmečiais tai buvo įmanoma pasiekti tik keletą pavienių metų. Todėl gyventojų akys vis labiau krypo į pelningesnes priemones – investicinį būstą, fondus, akcijas, obligacijas, sutelktinį finansavimą.
Tačiau šiemet Lietuvoje ir pasaulyje įsisupus naujai infliacijos bangai, investuotojai susiduria su reiškiniu, kai metinio kainų augimo gali nebepranokti ir minėtos kryptys. Dalis gyventojų šias aplinkybes priima kaip netikėtas, bet suprantamas, todėl lieka ištikimi savo ankstesniems pasirinkimams. Tam tikra dalis investuotojų ieško dar didesnę, dviženklę grąžą siūlančių, neretai egzotinių krypčių, nors finansų ekspertai vienbalsiai sutaria, kad tokiais atvejais įžengiama į neproporcingai didelių rizikų zoną.
Visgi šiemet išryškėjo ir dar viena gyventojų grupė: žmonės, kurie didesnės infliacijos akivaizdoje renkasi tiesiog neinvestuoti ar pristabdyti anksčiau pradėtą investavimą. Jų logika supaprastinus skamba taip: „jeigu infliacija siekia 6-7 proc., kokia prasmė investuoti į 6-7 proc. grąžą siūlančias kryptis?“. Tokias mintis pastaruoju metu galima išgirsti tiek iš investavimo patirties jau turinčių žmonių, tiek iš neinvestuojančių gyventojų.
Ši logika yra kritikuotina dėl daugelio aspektų: investavimas visais atvejais bent jau sumažina kainų augimo padarinius, o pavienių neeilinės infliacijos metų tiesiog „pasitaiko“ – tą suvokia dauguma patyrusių investuotojų. Taip pat, net ir įprasta infliacija reiškia, kad vieną kitą realios investicinės grąžos procentą neišvengiamai „atiduodame“.
Galiausiai, investavimas daugeliu atvejų yra ilgalaikis, dešimtmečius galintis trukti procesas, kuriame svarbi ilgalaikė grąža ir jos santykis su infliacija. Ko gero nerastume į laiko patikrintas priemones ilgai investuojančio ir infliacijos reikšmingai nepralenkusio gyventojo.
Visgi šiandienos infliacijos šuolio išsigandusius investuotojus padrąsinti galėtų ir vienas paprastas pratimas ar tiesiog suvokimas. Paradoksalu, bet ne vienas investicinius pasirinkimus vertinantis gyventojas lygina naujausią infliaciją, rodančią kainų augimą per paskutinius metus, su grąža, laukiančia tik po metų. Kitaip tariant, valstybės institucijų skelbiama 6 proc. mėtinė infliacija reiškia, kad būtent tokio dydžio neigiamą įtaką turės ne naujai atliekamos, o jau patyrė lygiai prieš metus atliktos investicijos.
Kalbant dar kitaip, investavę prieš metus su 6 proc. metinėmis palūkanomis greičiausiai visą savo grąžą bus „atidavę“ infliacijai. Šie investuotojai, savo metu priėmę racionalų sprendimą, negalėjo numanyti vasarį prasidėjusio konflikto Vidurio Rytuose ir jį sekusios energetikos bei infliacijos krizės. Vis dėlto šiandienos infliacijos skaičiai tikrai nereiškia, kad ir po metų turėsime 6 proc. infliaciją.
Ko gero, vien dėl palyginamosios bazės efekto infliacija jau kitų metų pirmoje pusėje reikšmingai mažėti. Pavyzdžiui, Lietuvos bankas 2027-iesiems prognozuoja 3,1 proc. vidutinę metinę infliaciją. Tad būtent su tokiu skaičiumi gyventojams ir vertėtų lyginti jiems siūlomų investicinių projektų realią grąžą. Paprastai kalbant, 6-7 proc. palūkanos po metų „konkuruos“ ne su šiandien skelbiamu 6-7 proc. paskutinių metų kainų augimu, o su infliacija, kuri bus matuojama po dvylikos mėnesių.
Žinoma, visa tai nereiškia, kad per artimiausius metus Lietuva ir pasaulis nepatirs naujų, infliaciją galinčių pakaitinti sukrėtimų. Taip pat, visais atvejais reikia gerbti žmonių norą tiesiog išleisti savo uždirbtus pinigus. Nors paradoksalu ir tai, kad šių metų infliacijos bangą Lietuvoje iš dalies galima sieti su gyventojų sprendimu pensijų reformos pinigus skirti ne investavimui ar kaupimui, o vartojimui.
Tačiau praeitį atspindinti infliacija dar niekaip neatsispindi ateities investavimo rezultatuose, todėl racionaliau apsispręsti padėtų vien šių dviejų rodiklių atskyrimas.